Žemuogės, čiobreliai, rugiagėlių mėlis…
Suabejojau, ar tikrai tai buvo… Šiaurietiškojo ėjimo stovykla Sudeikiuose, kur tris dienas tiek daug patirta, išbandytos fizinės savo galimybės, pasimatuoti bendravimo aprėdai, daug laiko besimėgaujant gamtos grožiu, gėrybėmis, ypatingu maistu, ežero gaiva ir pirties kaitra. Pralėkė, kaip akimirka ir dar vienas biuro stovyklų puslapis užsivėrė, nuguldamas į istorijos archyvą. Tačiau taip norisi pasidžiaugti vaizdais ir visu tuo, kuo grupelė stovyklautojų kvėpavo tas tris dienas.
Nors savaitgalį žadėjo niūroką, tačiau, kaip dažniausia nutinka, orą apgavome mes ir sulaukėme lietaus tik po ėjimo, maudynių, kai jaukiai sėdėjome prie vakarienės stalo. Dar vienas pabandymas nukrapyti mus, kai bažnyčioje vyko atlaidai, buvo, tačiau tai suteikė tik džiaugsmo, žemė pakvipo lietumi, o kelias – mažiau dulkėjo.
Šiaurietiškojo ėjimo stovykla, kaip ir priklauso, prasidėjo nuo mokymų, pabandymų, prisimatavimų, pajautimo, ar noriu, kas čia per dalykas. Pirmą dieną prasiėjome truputį ir padarėme, tarsi repeticiją prieš rimtą žygį. O buvo – rimtas. Apie 25 km. Keliavome į Užpalius. Nežinoma jėga į mūsų gretas šeštadieniui atsiuntė Petrą, kuris Sudeikių ir Užpalių apylinkes yra skersai ir išilgai išlandžiojęs. Žmogus norėjo pakeliauti kartu ir nuvedė mus nauju, neplanuotu maršrutu. Čia ir pamatėm, ir pajautėm, ir pro lietuviškus kemsynus ėjome, valgėm žemuoges ir gėrėjomės – žydinčiomis pievomis, mėlynuojančiomis rugiagėlėmis, bičių šokiu liepų žieduose, o pasiekus aukščiausią tašką, atsivėrė Užpalių kraštovaizdis. Mus vedė saulė, debesys, vėjas…
Pirmiausia aplankėme Šeimyniškių atodangą su konglomerato uola. Čia ir truputėlį pailsėjome bei atstatėme energijos lygį.
Užpalių dvaro arklidėse, Kamenyčioje, mūsų laukė šio istorinio paveldo savininkė ir puoselėtoja Viktorija Jovarienė. Užtrukome, kol viską apžiūrėjome, išklausėm Viktorijos pasakojamų istorijų, aplankėme linų laukelį, kuris šiuo metu, susiliedamas su dangaus žydruma, žydi. Kiek daug meilės ir džiaugsmo pajutome, kai Viktorija pasakojo apie savo surinktus lobius, apie kiekvieną eksponatą, savo pelnytus apdovanojimus, vaistažoles, abrūsų kolekciją ir kt. Buvo vėsu ir gera, ramybė, tarsi didelio paukščio sparnai, švelniai apkabino ir laikė. Tačiau dar turėjome grįžti į Sudeikius ir teko išskubėti. Atgal ėjome jau kitu keliu. Dalinomės savo žiniomis apie vaistažoles ir kiekvienas pagal poreikį jų prisirinkom.
Sekmadienis atėjo taip greitai, kad nespėjom ir pamatyti. Kaip ir kiekvieną rytą, padarėme jogą. Nors rytai buvo žvarbūs, drėgni ir labiau priminė rudenį, tačiau po truputį judinomės, žadinom savo kūnus, raminom protą ir nuteikinėjom save dienos žygiams. Visada likdavo vietos meditacijai bei kvėpavimui. Mes sugebėdavome ir pievose pasinerti į meditaciją. Tai – nepakartojama…
Paskutinio žygio maršrutas vedė aplink Alaušo ežerą. Buvo gera eiti pro miškelius, pievas, sodybų virtines, be galimybės prieiti prie ežero arčiau (tai galima padaryti tik viešuosiuose paplūdimiuose, kurių yra 2). Tačiau tai netrukdė pasimėgauti gamtos didybe, stebuklais, kurių gausu kiekviename žingsnyje. Čiobrelių atsargomis apsirūpinome visai žiemai. Kvapas lydėjo visą likusį kelią ir neleido pavargti, energizavo, suteikė jėgų. Per 3 dienas praėjome gerokai virš pusės šimto kilometrų. Palikimas jaučiasi ir šiandien. Tačiau vidus – ir sklidinas, ir tuščias tuo pačiu. Ramybė ir švara, o esybė užsipildė džiaugsmu, dėkingumu, harmonija, lengvumu, laisve… Po tokių stovyklų pajunti, kad žengei dar vieną žingsnį prasmingo gyvenimo kelyje: kažkam padėjai atrasti naują judėjimo formą, kažkas išbandė savo fizines ir emocines galimybes, kažką – išklausė arba buvai išgirstas ir dar daug daug, kas tiesiog įvyko per šį trumpą laikotarpį.
Ačiū visiems, kurie patikėjo mumis, o ir savimi. Juk buvo ne paprasta – kiekvieną dieną eiti tol, kol jau nesinori nei kalbėti, nei dairytis, o protas tampa ramus, mintys – tarsi susiveja į minkštą siūlų kamuolį! Patikėjote savimi ir pajautėte, kad ėjimas ir yra gyvenimas! Svarbiausia – su kuo ir kur eini!
Žavių vasaros kelionių! Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro direktorės pavaduotoja Ina Meidienė
