Kantrybės žygis aplink Tauragno ežerą
Arti aštuoniasdešimt žygeivių ankstyvą šeštadienio rytą iš Tauragnų miestelio patraukė į ilgą, tačiau įspūdingą kelionę aplink Tauragno ežerą. Turėjome svečių ne tik iš Utenos rajono, bet ir iš kitų Lietuvos miestų: Kauno, Vilniaus, Mažeikių, atvyko Lietuvos šiaurietiškojo ėjimo asociacijos narių. Žygio dalyvius visos kelionės metu vedė nuostabus vedlys, Tauragnų seniūnas Alvydas Danauskas, kurio energija, postringavimai, vidinis ir išorinis žavesys, pasakojimai apie Tauragnų apylinkes, įžymias vietas, augmeniją, kultūrinį paveldą, vietines istorijas ir pan. sužavėjo kiekvieną. Kelionės metu aplankėme Taurapilio piliakalnį. Čia pailsėjome, iš viršaus pasigrožėjome nuostabaus ežero mėliais, veronikomis mėlynuojančiais kloniais… Kai kas jau šitame etape pradėjo maudynes, po kurių ėjimas įgavo dvigubos energijos. Ėjome, grožėjomės, bendravome, kol priėjome stebuklingą žemuogių pievelę. Kai kas sakė, kad pasijautė, kaip vaikystės prisiminimuose. Buvo nepakartojama vaizdu, kvapu, o jau uogų saldybė, atsispirti buvo sunku. Kai kam norėjosi čia ir užbaigti kelionę. Tačiau, kad ir apsvaiginti uogų kerais, keliavome link kito sustojimo taško – Bitininkystės muziejaus. Jau kaip svetingai mus sutiko muziejaus šeimininkė Danutė, jau kaip nuoširdžiai, su meile bitutėms ir savo darbui dėliojo mintis. Sėmėme žinias, klausėme, gilinomės į bičių gyvenimo aspektus, jų gyvenimo ypatumus, medaus ir jo produktų vartojimą, naudas, specifiškumą. Rodos ir žinai, bet ne taip giliai, daug kas buvo visiškai nauja. Likome sužavėti ekspozicija, kuri šiuo metu yra atnaujinama ir jau nuo liepos mėnesio veiks pilnu pajėgumu, su interaktyviais pristatymais. Čia galima sužinoti ir apie vaistinius augalus, kurie auga šiose apylinkėse, jų vaistines savybes, rinkimo, saugojimo ir kitą informaciją.
Kadangi žygis yra viena iš gamtosauginės veiklos projekto ,,Švari aplinka- gera sveikata“ dalių, tai turėjome galimybę pasistiprinti kibinais, kuriuos nuostabioji šeimininkė Rūta pagamino net trijų rūšių. Visi liko sužavėti: skoninėmis savybėmis, išvaizda. Pasistiprinome, kam trūko, susirado maisto savo kuprinėse ir jau po gero poilsio, išsiruošėme į paskutinę kelionės dalį. Ypatingai jaukus buvo smėlėtas miško kelias, kurį, kaip stogas dengė persipynę medžių šakos, buvo gaivu, lengva ir neprailgo paežere vingiuojantis vieškelis. Juokavom, bendravom, net sugalvojom, kad šis žygis gali būti pavadintas Kantrybės žygiu. Taip ir prilipo.
Paskutinis sustojimas buvo prie ežero maudykloje, kur dauguma drąsiai atsidavė Tauragno vandenų glamonėms. Čia vėl gundė žemuogės ir taip buvo gera bei ramu, jog nesitikėjo, kad žygis eina į pabaigą ir labai greit visiems, spėjusiems susidraugauti, susibičiuliauti, teks sakyti iki! Juk draugai neišsiskiria visam.
Paskutinė atkarpa, kurią teko įveikti buvo žvyrkelis ir ji buvo sunkiausia, tačiau – kuo arčiau tikslo, tuo sparčiau ėjosi. Nepajautėme, kaip įveikėme 26 km. Ir nuovargio nesijautė, vidinis džiaugsmas liejosi per kraštus. Visi, kas įveikė pilną maršrutą, gavo simbolines dovanas – kuprines, kurios tarnaus kitų žygių metu. Neskubėjome skirstytis, dėkojome vienas kitam ir sau už kantrybę, už prasmingai praleistą laiką.
Ačiū dalyviams. Alvydui – už nuostabius pasakojimus ir motyvuojančios energijos skleidimą viso žygio metu, už autentiškumą bei paprastumą, už begalinę meilę savo kraštui! Danutei – už ekskursiją po bitininkystės muziejų, su meile ir pagarba atskleidžiant bitučių gyvenimo ypatumus, medaus bei jo produktų savybes, naudas ir vartojimo subtilybes! Rūtai – kurios kibinai tirpte tirpo burnose! Kolegėms – Aurelijai, Sigitai ir Audronei už jų palaikymą bei visokeriopą pagalbą ir laiką, kurį skyrė, atimdamos nuo savo šeimų! Prie šio žygio finansinės išraiškos prisidėjo Utenos rajono savivaldybės gamtosauginės veiklos projektinės lėšos.
Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro direktorės pavaduotoja Ina Meidienė
