Įprasminta Tarptautinė diena be automobilio

Metai iš metų puoselėjama tradicija – Tarptautinę dieną be savo automobilio pažymėti, organizuojant dviračių žygį. Taip parodant, jog ši transporto priemonė yra ir patraukli, ir naudinga finansiškai bei sveikatai, pritraukianti vis daugiau šio judėjimo mėgėjų. Gal ką neramino staigokai atšalę orai, lietaus galimybė, tačiau į žygį susirinko 84 dalyviai. Kad ir pėstieji turėtų malonumo sudalyvauti žygyje, buvo priimtas sprendimas ir trumpesnę trasą pasirinko ėjikai.

O dabar – viskas nuo pradžių. Rugsėjo 18 d. popietę Utenio a. pasipuošė spalvingai apsirengusiais žygio dalyviais, dviračiais. Ore tvyroje pakili emocija. Po registracijos, mini dovanėlių, buvo išklausyti sveikinimo žodžiai iš mūsų miesto valdžios atstovų: Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Audraus Remeikio, vicemero Vitalijaus Šeršniovo, kuris kartu su žygio dalyviais mynė numatytu maršrutu, bendravo, padėjo išlaikyti visą grupę kartu. Lydint policijos ekipažui (kas leido jaustis išskirtiniais), pajudėjome iš aikštės link Vyžuonėlių dvaro. Nors vėjas žnaibė žandukus ir rankas, tačiau, užmynus į Aukštakalnio ,,kalną“, šalta jau nebuvo.

Prie Vyžuonėlių dvaro mūsų jau laukė Jolita Bučelienė (Vyžuoniškų bendrijos ,,Vyžuona“ pirmininkė). Įdomiai, glaustai Jolita papasakojo šio dvaro istoriją, aprodė gerokai apleistus, tačiau autentiką išsaugojusius pastatus. Negana to – dar ir vaišių sulaukėme: raudonskruosčių obuolių ir aviečių.

Palikę Vyžuonėlių dvarą, žvyruotu keliu judėjome link Rašės kelio. Bendravome, gyrėme orą, džiaugėmės smagia kompanija. Kirtom Skaistašilio mišką ties Žydų kapinėmis. Nors, išvagoti medžių šakomis, takai ir vertė būti atidžiais, tačiau kelias neprailgo, o net suteikė nepakartojamo žavesio. Išvažiavus į tiesų dviračių taką, vedantį iki Sirutėnu, net nepastebėjome, kaip įsukome į gyvenvietę. Jau nuo kelio matėsi mūsų laukiantys stalai, krosnelė, ant kurios savo šonus šildė moliūgų sriubos puodas. Sutiko smagios šeimininkės, kurios žygio dalyviams ir virė rudeniu alsuojančią sriubą. Jovita ir Rasa kvietė prie stalo, pylė į dubenėlius šiltą viralą. Galima buvo rinktis aštresnį ar prėskesnį variantą. Valgėme, gyrėme ir dar kartojome. Užteko visiems. Net mažieji žygio dalyviai, kurių šiais metais gausiai ,,užderėjo“, gardžiai mėgavosi savo sriuba. Sirutėnų bendruomenės namuose apžiūrėjom tapybos darbų parodą bei vaišinomės arbata, sausainiais, šakočiu.

Artėjanti tamsa vertė suskubti ir pajudėti, kad dar spėtume pamatyti Jono Šimonėlio akmens skulptūrų ekspoziciją po atviru dangumi. Buvome lengvai nustebę, kad apie tokį grožį, esantį visai šalia Utenos, nieko negirdėjome ir nematėme. Kažkas nerealaus – akmenys, tarsi gyva substancija, gyvi ir tarsi kalbantys, per juos sukūrusio meistro sielą. Akmenys, kurie susilieja su gamta, paskęsta vakaro tamsoje ir apgaubia paslapties šydu…

Dar skubėjome į vieną įdomų objektą – Lino Mikalausko Prieškarinio ūkininko muziejų. Daugybė senove alsuojančių rakandų, padargų, ūkio ir namų apyvokos daiktų, įvairiausių pinigų ekspozicija. Visko išvardinti neįmanoma. Kad apžiūrėti nuodugniai, tektų iki gilios nakties užtrukti, o mums dar namo kelias laukė. Draugiški, svetingi, vaišingi šeimininkai dalinosi savo muziejaus istorija.

Dar su šviesa pasukome link Utenos, tačiau Uteną pasiekėme jau sutemus. Jautėsi malonus nuovargis, o įspūdžiai – dar vis grąžindavo į ką tik pasibaigusio žygio akimirkas!

Ačiū Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro komandai, Utenos rajono savivaldybės administracijai, Aplinkos apsaugos ir civilinės saugos skyriui, Vyžuonų ir Sudeikių seniūnijoms bei  jų bendruomenių nariams, o ypač : Jolitai, Jovitai Rasai; žiniasklaidos atstovams : Utenos dienai, Utenos radijui, Lietuvos automobilių kelių direkcijai, Kūrybinei erdvei ,,Pokšt“, policijos ekipažui ir visiems šio žygio dalyviams, kurie buvo nepakartojami! Ačiū už nuostabų orą ir daugybę malonių dalykų, ką patyrėme žygio metu!

Utenos rajono savivaldybes visuomenės sveikatos biuro direktorės pavaduotoja Ina Meidienė