Laimė visada šalia. Laimė vidinė būsena. Tačiau kur nors paskendę žmonės, laimę padaro išorinę. Jie tapatina laimę su daiktais arba kitų žmonių nuomone. Žmogaus Tvėrėjas pasirūpino, kad jo kūrinys turėtų neišsenkantį kūrybingumo, o tai reiškia – laimės šaltinį. Meilė yra didžiulis laimės šaltinis. Jeigu žmogus jį vertina, saugoja – jis visada laimingas. Kol žmogus kuria: meilę, šeimą, santykius, gražias mintis, malonią kalbą, tol jis jaučia laimę. Kai jis tampa tik vartotoju arba pinigų fanatiku – tada laimės nebejaučia. Tuomet žmogus sako: „Aš daug dirbu, nieko nespėju, nėra laiko pailsėti, atsigauti… jau ir vasara praėjo“. Toks žmogus nebejaučia malonumo dirbti, o ilgainiui ir gyventi, nes darbas jo nėra energijos šaltinis, gyvenimo džiaugsmas.
Žmonės, nebejaučiantys laimės viduje, ieško jos išorėje: maiste, sekse, alkoholyje, tingėjime. Tame ir gyvena, tokius pat ir sutinka, tokias kuria šeimas, draugus ir padaro išvadą: toks gyvenimas, visi taip gyvena… Akli dvasiškai, protiškai, neišmąsto laimės viduje, lyg iš tikro akli mato tik panašius į save. Laimingiems nepakeliui su nelaimėliais. Tačiau jeigu laimingas pasidalins laime su nelaimėliu ir įvyks stebuklas – meilė, jis duos lašą laimės nelaimingam ir tas taps laimingas. Tereikia jam kartu pasidžiaugti laime…
Bet dažnai nelaimingi nepriima laimės… Mato negatyvą, ginčijasi, barasi, tyli… Skyrybos, ligos ir mirtis to, kuris nusileisti iš harmonijos į peklą, o ten neišgyvens – nelaimingų žmonių buitis. Jeigu įpratęs gyventi negatyve nusileis iš puikybės ir mokysis ramybės, laimės ir skurde, ir varge, tuomet pora, abu, kyla tiek finansiškai, tiek santykių harmonijoje, tiek mokydamiesi gyventi kartu. Čia svarbus momentas, kuris paskui kurį eina, nes eiti kartu gali tik panašūs, o ne priešiškų įsitikinimų, krypčių, charakterių. Laimingas einantis paskui nelaimingą suserga ir miršta. Einantis paskui laimingą turi galimybę transformuoti savo blogą likimą, kuris lydėjo tėvus, senelius, artimus savo nelaimingumu.
Laimė dovanota To, kuris mus sukūrė… Tik savanaudiškas elgesys be meilės atima iš žmogaus sugebėjimą jausti laimę ir žudo laimę tų, kurie šalia. Žudo kol nužudo iki ligų ir mirties… Žmonės, kaip gėlės, turi vieni kitus laistyti meile ir laime, rūpesčiu ir atsidavimu, kad jų gyvenimas žydėtų.
http://www.psichohileris.lt/laime-tai