Šiaurietiškojo ėjimo stovykla pakylėjo iki dangaus

„Dėkinga už atgaivą sielai ir kūnui, už mokymą džiaugtis saule, vandeniu, rasa, žole… Jūs mokote džiaugtis ta kasdienybe, kurios mes dažnai nepastebime. Iš Jūsų sklido meilė ir šypsena, to ir mes, šios stovyklos dalyviai stengiamės iš Jūsų išmokti. Stiprybės, sveikatos ir energijos tęsiant pradėtus darbus.“ Angelė ir Vida

„Gurkšnis sveikatos“ ir kūnui ir dūšiai. Taip aktyviai praleisti laiką ir… vis dar atrodo negana. Kaip gera, kai širdis ir protas kartu sako: norisi dar. Dingo laiko pojūtis, žygyje atsirado ištvermė. Ryto joga-saulės ir naujos dienos pasveikinimas. Žemai lenkiuosi ir dėkoju už nuostabiai suorganizuotą stovyklą, suplanuotą laiką, maršrutą, edukaciją.“ Daiva

„Jaučiuosi pakylėta ir be galo laiminga. Vakar, debesyse pastebėjau gražiausios plunksnos formą. Tokio vaizdo dar nebuvau mačiusi. Pagalvojau, tai vaizdas apie mano savijautą. Apie lengvumą, skrydį, drąsą, pasitikėjimą, kuriuos išsivežu po būvimo kartu. Labai džiaugiuosi patirtais įspūdžiais, matytais vaizdais, sutiktais žmonėmis.“ Rasa

Šiaurietiškojo ėjimo stovykla startavo saulėtą ir šiltą penktadienį. Pasistiprinę „Liūtas ir avelė“ bistro įkūrėjų Gintarės ir Danielio  pietumis, leidomės į pirmąjį žygį. Smagi kompanija, pūkiniai debesys lydėjo mus į žygio tikslą – pas Joną Šapoką. Jonas pasitiko mus labai svetingai, supažindino su savo „draugais“: kaimo pijokais, azijos gyventojais, senmerge ir dar daugeliu kitų. Tai skulptūros gimę iš medžio ir padarytos Jono rankomis. Kiekviena savita, tik jai būdinga išvaizda, nuotaika, spalva. Atoki Jono sodyba pilna žavesio, ne tik skulptūrų, bet ir pačio šeimininko dėka. Šviesaus proto, inteligentiškas, pagyvenęs vyras turi puikų humoro jausmą ir neverkia dėl vienatvės, bet džiaugiasi turėdamas hobį ir labai gražiai apibūdina vienišiaus statusą: „Geriau būti vienišam, nei jaustis vienišu poroje“. Seniai girdėtas posakis, bet iš Jono lūpų suskambėjęs dar kitaip… Ačiū Rasai Žitkuvienei, Utenos r. Sudeikių daugiafunkcio centro metodininkei-organizatorei, už šį maršrutą ir pažintį su Jonu.

Žygio metu įveikėme 14 km atstumą. Po vakarienės turėjome užsiėmimą, kurį vedė stovyklos organizatorė Ina Meidienė. Truputis fraktalinio piešimo motyvų, sentencijos sau ir kitiems, remiantis piešinių įžvalgomis. Buvo labai jauku ir dar labiau suartino į stovyklą susirinkusiuosius. Vakare laukė mobili pirtelė Alaušo pakrantėje bei maudynės ežere po kurių kritome miegoti it lapai.

Šeštadienis prasidėjo jogos užsiėmimu ir meditacija su Ina Meidiene žalioje kempingo pievoje. Oras buvo palankus užsiėmimui lauke: dangumi ridenosi saulė, šiluma maloniai glostė kūnus. Po pusryčių, prieš žygį Rasa Paulauskienė pravedė nuotaikingą šokį su šiaurietiško ėjimo lazdomis. Rasa Paulauskienė – Lietuvos edukologijos universiteto lektorė, dėstanti sveikatos ugdymą bei šiaurietiškąjį ėjimą. Šokio metu nuo stovyklautojų veidų nedingo šypsenos, buvo daug gerų emocijų! Po šokio iškeliavome Užpalių link.

Pietų sustojome Užpalių buvusiose dvaro arklidėse, kurios priklauso Viktorijai Jovarienei. Čia mus pasitiko pati šeimininkė bei jos dėka įrengta austų rankšluosčių, sendaikčių paroda, išsaugota autentiška buvusios mokyklos patalpa, erdvės, kurios saugojo daugybę meno kūrinių su žirgais, kurie akivaizdu, yra Viktorijos gyvenimo aistra. Žavėjo šeimininkės įdėtos pastangos, norint išsaugoti pastatą ateities kartoms. Jis nuolatos gražinamas, Viktorija su užsidegimu pasakojo ką dar ruošiasi nuveikti. Labai įstrigo Viktorijos žodžiai: „Didžiuokitės savo pasiekimais.“ Ir dar viena mintis: „Stenkimės palikti kažką po savęs, kas turi išliekamąją vertę“. Net neabejoju, kad tai, ką daro Viktorija, paliks pėdsaką ne tik Užpalių, bet ir Lietuvos istorijoje.

Atsitiktinai prie Utenos kultūros centro Užpalių skyriaus sutikta renginių vedėja Birutė Minutkienė pasisiūlė mus lydėti iki Lygiamiškio piliakalnio, Krokulės šaltinio. Negali nesižavėti šios moters iškalba ir begaline meile savo kraštui. Klausėmės Birutės pasakojimų apie Užpalių vardo atsiradimą, krašto istoriją. Birutė – Užpalių krašto enciklopedija. Dar ir „beždžionių“ tiltą Birutė mums parodė: seną, geležinį, judantį, bet labai žavingą. Su malonumu keliavome juo stovyklavietės link. Per dieną buvo įveikti 26 km. Po vakarienės turėjome „Leki“ šiaurietiškojo ėjimo lazdų pristatymą su Arūnu Milkumi. Po jo pasakojimo laukė pirties ir maudynių ežere malonumai.

Sekmadienio rytą pradėjome nuo atpalaiduojančio šokio su Rasa Paulauskiene – sveikinome saulę, mišką, dangų, pievą, dalinome šypsenas vieni kitiems ir mus supančiai gamtai. Po šokio turėjome jogos užsiėmimą ir meditaciją su Ina Meidiene. Po pusryčių leidomės į žygį vaizdingomis Alaušo ežero pakrantėmis. Pirmojo sustojimo metu nėrėme į gaivų ežero vandenį, atsigavę ir kiek pailsėję, tęsėme žygį miško keliukais. Stebėjome gražiai sutvarkytas sodybas, sodus ir daržus, brandinančius šių metų derlių, uodėme čiobreliais kvepiančias pievas. Alaušų kaime mūsų laukė „Liūtas ir avelė“ su pietumis. Ačiū Aldonai ir Vytautui Graužiniams priėmusiems į jaukų savo sodybos kiemą. Po skanių pietų patraukėme Sudeikių kempingo link. Žygio metu įveikta 20 km. Po maudynių ežere, medžių pavėsyje dalinomės trijų dienų stovyklos įspūdžiais. Refleksijos metu stovyklautojai kalbėjo apie smagiai praleistą laiką, dėkojo už galimybę išbandyti save ir savo fizinį pajėgumą. Po vakarienės teko atsisveikinti: šypsenos, apsikabinimai, apsikeitimai kontaktais, šilti žodžiai vieni kitiems. Visi buvo laimingi, kad susirinko šilti, draugiški, rūpestingi žmonės, buvo labai gera kartu. Projektas dalinai finansuojamas iš Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos lėšų.

Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro buhalterės Aurelijos Raukštienės informacija